KAS AŠ ESU?
Išminčiai dažnai užduoda sau šį klausimą, norėdami pažinti save, tačiau norėdami rasti atsakymą į šį klausimą, jie daugelį metų gyvena vienišą gyvenimą ir visiškai atsisako pasaulio. Nemanau, kad tai reikia kartoti, ir esu įsitikinęs, kad atsakymas yra viduje, jis tikrai bus rastas. Bet jūs turite ieškoti tiek išorėje, tiek viduje, bet, visų pirma, atsakymą į šį klausimą man davė intuicija (nesąmoninga sąmonės dalis), nes aš visą laiką uždaviau jai šį klausimą. Aš nenorėjau girdėti tokių atsakymų: “Aš nenusipelniau būti laimingas”, “Mano darbai šiame gyvenime baigėsi”, “Aš praradau ir niekada nebūsiu išgydytas”, ir aš gavau atsakymą, kad Kūrėjas norėjau ir aš esu be galo tuo tikras: “Tu nusipelnei būti laimingas!”, “Tu įrodysi visiems!”, “Tu nugalėsi šią ligą ir pasveiksi!”.
Taika, gailestingumas ir Dievo palaima tebūna su jumis. Pradėkime nuo Dievo vardo! Ir leiskite man prisistatyti.
Mano vardas Narsha, aš esu kazachas! Mano profesija yra bendra praktikų meilužė (tokią profesiją sugalvojau sau), neturiu aukštojo išsilavinimo, tačiau mokiausi “psichologijos” ir “filosofijos” profesijų. Bet aš turėjau palikti universitetą ne dėl to, kad nenorėjau studijuoti, bet dėl to, kad sirgau “sunkia liga”. Aš kovoju su labai neigiama, nemalonia liga 5 metus ir esu labai įsitikinęs, kad laimėsiu šią kovą. Nes nėra nepagydomos ligos. Buvo sukurta ir liga, ir jos gydymas. Tai yra mano pirmoji knyga, kurią rašau Lietuvių kalba, tikiuosi, kad jūs suprasite, nes Lietuvių kalba nėra mano mąstymo kalba, mano mąstymo kalba yra kazachų ir iš karto pasakysiu, kad knyga yra eksperimentinė, pagrindinis dalykas, kurio noriu patikrinti, ar įdomūs žmonės mano mintimis ir rašyba, jei reikės, ateityje tai pataisysiu.
Apie “rimtą ligą”
Mama sapnavo blogą sapną, po kelių dienų aš labai susirgau, tada gyvenimas labai pasikeitė ir man buvo diagnozuota “bloga liga” (tai buvo 2017 m.), Tada aš pradedu kabinėtis su gydytojais, jie negaili gerumas, ir tada aš pradedu prarasti susidomėjimą viskuo. Kelis kartus persikėliau iš vienos vietos į kitą ir patyriau daug sunkumų. Visiškai pamiršau apie pramogas, kad jos apskritai egzistuoja gyvenime. Tačiau penkerius metus ne tik žiūrėjau į dangų. Nepaisant visų šių sunkių laikų (streso, depresijos, agresijos), supratau svarbiausią dalyką: gydytojai man nepadės ir niekas negali padėti dabar.
Man nerūpėjo, nebuvo ko prarasti. Galbūt man dar liko šiek tiek gyvenimo ir aš norėjau visą likusį gyvenimą skirti savo artimiesiems, kad juos pradžiuginčiau, pradžiuginčiau, bet taip neatsitiko, aš negalėjau suteikti kitiems laimės jausmo, mano tėvai tapo dar blogesni. Bet tada supratau svarbiausią dalyką: pirma, aš negaliu padaryti kitų laimingų, nepadarydamas savęs laiminga. Iš pradžių nesijaučiau laimingas ir supratau, kad tokioje būsenoje aš niekam nereikalingas. Antra, supratau, kad negaliu padaryti nieko naudingo ir gero kitiems, nepadarydamas savęs laimingo ir pats neįveikęs ligos. Apskritai, kaip pastebėjote, jei žmogus yra “blogas” ar “sergantis”, jis niekam nereikalingas.
Norėjau daugiau sužinoti apie ligų rūšis ir bendrąją mediciną. Man tapo aišku, kad kovai su liga reikia laiko ir daug darbo, prieš tai negalėjau išspręsti laiko ir motyvacijos šiam darbui problemos, tikėjimo ir vilties problemos, veiksmų. Tai yra, aš turiu nuspręsti, ką daryti toliau.
Ankstyvaisiais metais man nebuvo lengva prisitaikyti, bet tada aš išmokau, įsisavinau kovos taktiką ir metodus, kad galėčiau pakeisti save ir Dievo valia tai padariau. Bet, žinoma, aš vis dar kovoju… Apskritai mano pagrindinė svajonė buvo turėti laiko parašyti knygą.
Pamenu, vaikystėje tėvas man sakė: kiekvieną dieną rašai dienoraštį, o paskui po 20—30 metų tai taps knyga ir turėsi savo gyvenimo knygą. Aš jam pasakiau: “Angelai rašo ant abiejų pečių, kodėl turėčiau išsimaudyti garų vonioje?” Bet tada man buvo tik dvylikos, kartais gailiuosi, kad kaip tik tada neklausiau tėvo, nors šie žodžiai privertė susimąstyti.
Pradžioje buvo tokios mintys “Aš galiu rasti kažką dar naudingesnio už šį užsiėmimą”, “Ar tai nenaudinga?”. Buvo tokių minčių kaip “negaliu”, “nesijaučiu gerai”. Tada pagalvojau: “Galbūt tai smagu, svarbiausia neskauda”. Bet aš daug ieškojau, radau visas šias žinias ir vis dėlto parašiau knygą su savo baisia Lietuvių kalba, dėl kurios iš pradžių atsiprašau. Bet tikiuosi, kad supratote mano minčių prasmę ir esmę.
Praėjus metams po ligos, aš pradėjau rašyti knygą ir dar prieš susirgdamas turėjau dienoraštį, tačiau kovai su liga reikėjo kažko rimto — parašyti knygą ir neapgaudinėti savęs, nesilinksminti, “Nusprendžiau parašyti tikrą knygą, kad galėčiau sau padėti, aš padėsiu sau, vadinasi, padėsiu kitiems, bent jau mažiau varginsiu savo artimuosius”. Tai buvo mano pirmasis savanoriškas (sąmoningas) pareiškimas.
